Atalaya ir vikingų sūriai

Jei šiuo metu keliaujate po Andalūziją – sustokite ir pasilypėję ant aukštesnio kalno apsižvalgykite – kur nors horizonte turėtumėte pamatyti vienišą bokštą arba bent jau jo griuvėsius. Šiuo metu yra žinomi 125 geriausiai išlikę bokštai (vadinami atalaya), tačiau jų griuvėsių yra kelis kartus daugiau. Pirmieji atalya buvo pradėti statyti XI amžiuje aplink Seviliją, o per sekančius kelis šimtus metų išplito po visą Andalūziją. Kodėl?

Sevilijos Alcazabos sienos | ©laimafoto

Apie vikingus tikriausiai esate girdėję – taip buvo vadinami karingi šiaurės kraštų gyventojai, kurių pagrindinis verslas buvo kaimynų plėšimas. Kelis šimtmečius vikingai siaubė šiaurės ir vakarų Europos jūrų pakrantes ir Britanijos salas, o rytuose į svetimas žemes įsiverždavo plaukdami upėmis. Vikingai buvo atsibastę ir į Viduržemio regioną, o Juodąja jūra ir Dardanelų sąsiauriu prasibrovę iki tais laikais galingo Konstantinopolio nusiaubė jo apylinkes.

Vikingų taktika buvo paprasta – didelė laivų flotilė netikėtai pasirodydavo prie kranto ir keli šimtai ar tūkstančiai gerai ginkluotų vyrų užpuldavo pakrantės miestą ar didesnį vienuolyną ir jį apiplėšdavo. Likę gyvi gyventojai būdavo paimami nelaisvę ir parduodami į vergiją.

Pirmą kartą Isbilya (taip tuo metu vadinosi Sevilija) vikingai užpuolė 844 metais. Sevilija tuo metu buvo nedidelis miestas, kuris buvo pavaldus Kordobos emyrui. Miestą gynęs karių garnizonas buvo užkluptas netikėtai ir po trumpo mūšio užsidarė miesto citadelėje, kurios vikingai įveikti nesugebėjo. Keliems tūkstančiams plėšikų teko pasitenkinti tik tuo, ką rado Sevilijos apylinkėse. Tik po kelių mėnesių pasirodžiusios jungtinės emyro pajėgos keliuose mūšiuose sumušė vikingus ir šiems teko sprukti paliekant grobį ir vergus Guadalkiviro pakrantės gyventojams.

Sevilijos Alcazabos sienos | ©laimafoto

Sevilija buvo sugriauta, tačiau ją atstatydami maurai mokėsi iš brangiai kainavusių klaidų - miestą apjuosė gynybine siena, į vidų įkėlė laivyno arsenalą ir dirbtuves, o aplinkinėse žemėse sukūrė pranešimo apie gręsiantį pavojų sistemą. Palei jūros pakrantę ir sausumoje iškilo daugybė atalaya - izoliuotų stebėjimo bokštų, kuriuose pastoviai budėjo sargyba.

Pasirodžius priešui sargyba uždegdavo ugnį taip perduodama pavojaus signalą kitam sargybos postui, o šis uždegta ugnimi pranešdavo sekančiam - taip žinia pasiekdavo netik sostinę, bet ir atokiausias vietas šalies vietas.

Sevilijos Alcazabos sienos  |©laimafoto

Po kelių metų vėl pasirodę vikingai buvo anksti pastebėti, todėl gerai pasiruošusios gynybai Sevilijos nesugebėjo įveikti. Vieni jų grįžo plėšti Prancūzijos, o kiti apsistojo dešiniajame Guadalkiviro upės krante, priėmė musulmonų tikėjimą ir išmokė vietinius gaminti skandinaviško skonio sūrius iš šviežio karvės pieno. Šie sūriai iki šiol gaminami keliuose Sevilijos provincijos ūkiuose.

 

Norite pakeliauti po Andalūziją giliau, įdomiau, kitoniškiau?

Parašykite mums andaluzija@virgenextra.lt, suplanuosime kelionę kartu.


Nepirkite mums kavos, nusipirkite sau aliejaus!

Už mūsų kuriamas originalias istorijas ir už naudingą informaciją planuojant kelionę atsidėkoti galite pirkdami andalūzišką Virgen Extra aliejų mūsų el. parduotuvėje Lietuvoje.

Skaitykite kitas istorijas:

Ačiū, kad skaitote! Jei patiko šis straipsnis, pasidalinkite juo:

Prisijunkite prie mūsų sekėjų rato:

Previous
Previous

Istorinis Genovés sodas Kadise

Next
Next

Sevilijos Feria de Abril atvirkščiai