Šiai istorijai reikia pratarmės. Jurgita, atvykusi į mūsų Antequera miestą, pamatė plakatą, pranešantį apie „Feria de Agosto“ metu vyksiančią koridą. Perskaitė ir užsigeidė viską pamatyti savo akimis. Pirmą kartą savo gyvenime. Užklausė mūsų, ar verta rizikuoti ir nusipirkti bilietus, net jei viduje jaučia daug nerimo, baimės ir abejonių. Visgi bilietus ji nusipirko ir atvyko dar kart, pamatyti renginio. Prieš koridą spėjome susitikti, išgerti po taurę rebujito ir vyno, trumpai papasakoti koridos ritualus ir pagrindines taisykles, pasikalbėti, net pajuokauti. Taip išlydėjome koridos naujokę į renginį.

Koridos metu Jurgitos emocijos tryško online, ji beveik tiesiogiai transliavo mums prieš akis vykstantį veiksmą per messanger - arenoje pasirodo vyko ne tik dramos, bet ir stebuklai. Paprašėme Jurgitos aprašyti savo įspūdžius ir ji tai padarė vienu iškvėpimu.

Taigi, dėmesio, štai kas vyko Plaza de Toros de Antequera šių metų rugpjūčio 27 dieną:

“Taigi, čia yra mano įspūdžiai, pamačius koridą Andalūzijoje, kurioje ji vis dar neuždrausta, o matadorai yra tikri mačo, lyg dievai garbinami ir žiūrovų nešiojami ant rankų! Ispanijoje gyvenu jau beveik metus laiko ir buvau įsitikinusi, kad korida yra uždrausta, kol vaikščiojant Antekeroje atsitiktinai pamačiau išraiškingą skelbimą, kad rugpjūčio 26 ir 27 dienomis vyks korida. Pirma mintis, kaip baisu! Tai dar vyksta, negaliu patikėti… bet o tačiau, smalsumas pradėjo neduoti ramybės.

Reikėjo kelių savaičių, kad susitarčiau su savimi. Kas padėjo? Informacijos rinkimas, pokalbis su Laima iš virginextra.lt, kad tai yra tų žmonių, t. y. ispanų kultūros dalis, kuri niekam nėra brukama ir kad teisti ne mano reikalas, kad ispanai turi argumentų, kodėl tai nėra laikoma žiauriu elgesiu su gyvūnais. Vienas iš tokių argumentų, kurį skaičiau, buvo apie tai, kad jautis arenoje nežino, kas jo laukia ir miršta per tokį patį laiką kaip ir skerdykloje, tik garbingai. Net rašant šį sakinį man sunku.

Bet aš apsisprendžiau pamatyti koridą, nes turėjau pasirinkimą išeiti, jei taptų per sunku žiūrėti arba žiūrėti tik tiek, kiek galiu, būtent taip ir elgiausi. Bet nuo pradžių.

Į Antekerą atvykome po pietų, kad dar pasivaikščioti po miestą, taigi patekome į iškilmingą eiseną, kurioje rikiavosi visi koridos dalyviai, išskyrus jaučius. Ta muzika, kostiumai, ore jaučiama kažkokia įtampa, nors ispanams šventė, mane tarsi įtraukė, kaip į kokį kino filmo siužetą, adrenalinas pradėjo kilti, pradėjau labai jaudintis, ar galiu eiti ir žiūrėti, kaip žudomi jaučiai. Dar naiviai pasvajojau, kad gal bent vienam iš šešių, tą vakarą pasmerktų jaučių, bus dovanota gyvybė, bet buvau "nuraminta", kad tai nutinka ypač retai ir geriau tokių iliuzijų neturėti.

Tiesa, dėl bilietų, koridos arenoje nėra gerų ar blogų vietų, aukščiau, arčiau, žemiau ar panašiai, nes gera vieta yra Sombre (šešėlis) arba bloga - Sol (saulė). Taigi, tai yra tiesa, nes saulėtoje pusėje buvo ženkliai mažiau žmonių, kadangi dalį pasirodymo saulė plieskia tiesiai į akis, o Sombre pusė buvo sausakimša, ten pačiame viršuje sėdi teisėjai.

Na ką gi, adrenalinas MAX, jaučiu, kaip širdis daužosi ne tik krūtinėje, bet jau ir gerklėje, į areną išbėga pirmas jautis ir aš iš karto jį įsimyliu. Bandau mintyse tikėti, kad niekas čia nieko nežudys, bet viskas įvyksta labai greitai. Pagal taisykles, vienam jaučiui skirta 20 min. Pirmas 10 minučių vyksta toks "žaidimas", jautis atrodo, kad net linksmai bėgioja nuo vieno erzintojo (nepamenu tikslių jų pareigų) prie kito. Ir tada į areną įleidžiami du raiteliai ant labai gerai šarvais apsaugotų arklių, kuriems yra užrištos akys, suprantama kodėl, nes jautis puola arklį ir tuomet yra sužeidžiamas raitelio.

Labai baisus momentas, man darosi silpna, net nežiūriu į tą pusę, tik girdžiu, kaip ošia visa arena! Kiekvienam jaučio judesiui publika šaukia tam tikrą jaustuką. Jausmas sunkiai nusakomas, mano širdis daužosi gerklėje. Jautis nurimsta, jis kraujuoja, bet jeigu jam dar gali būti suteikta gyvybė, tai darau išvadą, kad nemirtinai. Lieka 10 min. Į areną išeina jis - matadoras. Jaučiui dar yra vilties. Penki iš šešių jaučių buvo tamsios spalvos, todėl man, blogiau matančiai į tolį, nesimatė kraujo, galėjau pakelti akis ir pamatyti tą koridos baletą.

Matadoro apranga ir judesiai daro įspūdį. Dar labiau daro įspūdį, kad jautį jis liečia ranka, liečiasi su juo, jo balta apranga išsikruvina. Jis turi 10 minučių nusitaikyti ir vienu duriu nužudyti jautį. Visi penki kartai beveik identiški, viskas vyksta taip pat, kaip skaičiau, vienintelis improvizatorius arenoje yra jautis.

Bet vienas pasirodymas, vienintelis šviesios spalvos jautis išbėga į areną ir aš matau, gal jaučiu, kad jis kitoks, aš vėl jį įsimyliu. Jis man labai gražus. Tai buvo dovana! Aš žiūrėjau matadoro ir jaučio kovą, kaip nieko neišmanantis apie koridą žmogus, ir ji buvo įspūdinga, aš visa širdimi už jautį.

Publika pradėjo eiti iš proto, visi atsistojo ir kažką skandavo, mojavo baltomis skarelėmis ar servetėlėmis, visi atsisuko į teisėjus, negalėjau suprasti, kas vyksta, ispanų kalbos nemoku. Emocijos buvo pasiekusios aukščiausią lygį! Jautis nebuvo nurimęs, jis kraujavo, ant jo šviesaus kailio matėsi, bet jis buvo laimėtojas! Kol publika šaukė, o teisėjai kažką tarėsi, kova arenoje vis dar vyko.

Nemoku apsakyti to pojūčio, bet vartai atsidarė ir jautis išbėgo iš arenos, į laisvę ir niekada daugiau ten negrįš. Skaičiau, kad likusias dienas ramiai ganysis ganykloje ir bus naudojamas tik veisimui savo nerealiems genams pratęsti. Tą sekundę aš taip džiaugiausi, mane vėl užplūdo kiti jausmai, nuo ką tik jaučiamo didžiausio siaubo iki visiškos euforijos, kad mano naivus tikėjimas išsipildė! Jautis nebuvo nužudytas.

Euforija truko tik sekundes, nes tikrai žinojau (skaičiau interneto platybėse), kad gyvybė dovanojama ypač retai, per daug retai, gal tik 1-2 proc. iš visų į areną patekusių jaučių, todėl visi likę tą vakarą jaučiai jau tikrai pasmerkti.

***Vaikas šalia mūsų gavo nudopto jaučio ausį***

Bet publika ošia! Visi valgo, rūko, geria. Šalia sėdintis garbaus amžiaus senolis man pasiūlo kelių rūšių užkandžių! Gal jis juokauja, pagalvoju aš, nes kąsnio nepraryčiau. Kitoje pusėje šalia manęs sėdintis paauglys pagauna nudobto jaučio ausį, kažkas uodegą! Aš vos kvėpuoju. Jaučiuosi, kaip laiko mašina patekusi į viduramžius, tik žiūrovai apsirengę šiuolaikiškai, tačiau jų elgesys ir tai kas vyksta arenoje yra viduramžiai.

Širdis vis dar plaka gerklėje, jau pradeda pykinti. Reginys į pabaigą. Žiūrovai mėto gėles į areną, matadorai nešami ant rankų, publika kažką šaukia, negirdžiu ką. Einu su srautu iš arenos. Galvoje chaosas, protas maištauja, kaip taip gali būti, labai pykina, širdis dar nenurimsta…

Ar tu nori tai pamatyti? aš jau nebe…”